Vaikas vartoja narkotikus ar girtauja: ką daryti?

Vaikas pareina namo gir­tas ar apsvaigęs nuo narkotikų. Dalis tėvų puo­la į paniką. Kiti net nema­to, nes nesirūpina vaiku arba patys apsvaigę nuo alko­ho­lio ar narkotikų. Priemonių padėti suau­gu­si­am žmogui gydytis nuo prik­lau­somy­bių yra ganėti­nai. Pagal­bos vaikams situaci­ja sudėtinges­nė.

Kas atsakingas?

Kai vaikas prade­da var­toti svaig­i­nančias medži­a­gas, pir­mi­au­sia kelia­mas klausi­mas – kodėl. Klaipė­dos prik­lau­somy­bės ligų cen­tro vaikų ir paauglių psichi­a­trė Ban­ga Nastop­kaitė pabrėžė, kad už vaiko elgesį pir­mi­au­sia atsakin­gi tėvai, tači­au dau­gu­ma vaikų, įnikusių į alko­holį ar kitus kvaišalus, auga nedarniose ar nepil­nose šeimose, kuriose vaiko por­eiki­ai yra nepatenk­in­ti arba tenk­i­na­mi netinka­mai.

Psichikos sveikatos spe­cial­is­tai vieningai sutaria, kad svar­biau­sias darnios šeimos rodik­lis – ar vaikas jauči­asi reikalin­gas ir laimin­gas namu­ose. Jei jauči­asi nelaimin­gas, tai labai tikėti­na, kad ieškos laimės pojūčio kitur, o ne poz­i­tyvi­u­ose san­tyk­i­u­ose su žmonėmis. Tari­amą laimę vaikas atran­da pavar­to­jęs alko­ho­lio, tam tin­ka narkotikai ar kitos svaig­i­nančios  medži­a­gos, kurios vaiką bent laik­i­nai ati­traukia nuo nemalo­nios realy­bės. Beje, kom­pi­u­teris taip pat yra priemonė, kuri pade­da nelaimingam vaikui ar jaun­uoliui laik­i­nai pabėgti nuo skaudžios tikrovės į ili­uz­i­jų pasaulį. Deja, ili­uz­i­ja veikia laik­i­nai, gre­itai išsisklai­do, o tikrovė ima atrodyti dar skaudesnė. Laikui bėgant norint užs­lop­in­ti vid­inį skaus­mą reikia dar didesnės svaigalų dozės ir aštres­nių pojūčių. Taip vys­tosi prik­lau­somy­bė.

Kar­tais ste­bi­masi, kodėl augęs, atrodytų, tvarkingo­je šeimo­je paauglys pasu­ka svaig­in­i­mosi ir nusikaltimų keliu. Ko jam trūk­s­ta, juk viską turi? Šį klausimą ištaria bemaž visi tėvai, nesu­vok­da­mi, kodėl vaikas nuo jų nusisuko ir susidėjo su „blo­gais“ drau­gais. O ką reiškia „viską“ turi? Paval­gęs, apsirengęs, turi kom­pi­uterį, nau­jau­sio mod­e­lio išmanųjį tele­foną, dvi­ratį, mope­dą, namai tvarkin­gi, gim­inės padorūs.

Ar vaikas yra ger­bia­mas? Ar įsik­lau­so­ma į jo norus, ar skiria­ma pakanka­mai laiko ben­drauti, pabūti kar­tu? Ar šeimo­je nau­do­ja­mi poz­i­tyvūs auk­lėji­mo meto­dai, ar auk­lėji­mas remi­asi baus­mėmis? Ar vaikas daž­ni­au giria­mas, ar kri­tikuo­ja­mas? Nere­tai šie klausi­mai priverčia susigūžti „tvarkingais“ save vad­i­nančius tėvus.

Spe­cial­is­tai pažy­mi, kad daž­ni­au­si­ai į narkotikus links­ta vaikai, augan­tys šeimose, kuriose nėra jokios kon­trolės arba vyrau­ja perdė­ta vaiko elge­sio kon­trolė. Taip pat riziką ieškoti nusir­amin­i­mo svaigalu­ose turi vaikai, kuri­ais tėvai nep­a­siti­ki ir kurio norų bei interesų negerbia. Kitos priežastys, gal­inčios pastūmėti vaiką svaig­in­tis, – ben­draamžių įta­ka, brendi­mo krizė, leng­vai prieina­mi narkotikai ir alko­ho­lis.

Vaikas svaig­i­nasi – tėvai nema­to

Vaikų ir jau­ni­mo social­inės reabil­itaci­jos-inte­graci­jos cen­tro „Apsis­prendi­mas“ pro­jek­tų vadovė Svet­lana Zaivej teigė, jog daž­nais atve­jais tėvai tik po metų ar  kelių suži­no, kad vaikas var­to­ja narkotikus. Tada tėvams būna šokas ir jie reaguo­ja nead­ek­vači­ai – su pykčiu, kri­ti­ka, pas­merkimu ir t. t. Tači­au patiems tėvams ar globė­jams reikėtų užduoti klausimą sau: o kodėl aš nemači­au? Dalis tėvų ar globėjų aklai neigia tą fak­tą, kad jų vaikas var­to­ja narkotikus, nes realy­bė jiems atro­do per skau­di. Kiti tėvai net nema­to ir nesu­vokia vaiko elge­sio pokyčių, nes patys nuo­lat apsvaigę nuo alko­ho­lio ar narkotikų.

Psichi­a­trė B. Nastop­kaitė paste­bėjo, kad šiame laik­me­ty­je auga vaikų kar­ta, kurių tėvai var­to­jo ar tebe­var­to­ja kvaišalus. Jei vaikas gir­di, kaip tėvas ar moti­na giri­asi, jog jaun­ys­tė­je bandė „žolės“ ir narko­manu netapo, tai vaikas ir suvokia, kad narkotikai nėra pavo­jin­gi, svar­bu var­toti „su pro­tu“. Būna atve­jų, kai narkotikus var­to­jan­tį vaiką pas psichi­a­trą atve­da mama, kuri pati nuo­lat rūko „žolę“ ir savo elge­siui yra visiškai nekri­tiš­ka.

Įpareigo­ji­mas gydytis

Suau­gusiems asmenims, prik­lau­somiems nuo narkotikų ar alko­ho­lio, padar­iusiems nesunkius nusikaltimus, teis­mo sprendimu gali būti taiko­mas nurody­mas gydytis, o jei asmuo atsisako, paskiria­ma reali laisvės atėmi­mo baus­mė. Tokia dali­nai  priver­s­tinio gydy­mo prak­ti­ka viltis yra pateis­i­nusi, nes nemažai prik­lau­somų žmonių, nors ir nenorė­da­mi gydytis, patekę į reabil­itac­inę  ben­druomenę ar gydy­mo pro­gramą, keičia požiūrį į prik­lau­somy­bę bei savo elgseną, sąmoningai atsisako narkotikų ir ima keisti gyven­i­mo būdą.

Nusikalstan­tys vaikai priver­sti­nai yra nukreip­i­a­mi į social­izaci­jos cen­trus, tači­au, spe­cial­istų nuomone, ši priemonė nesprendžia vaiko prik­lau­somy­bės nuo svaigalų prob­le­mos, kar­tu ir jo destruk­tyvios elgsenos. Šiuo metu disku­tuo­ja­ma dėl priver­s­tinio vaikų gydy­mo, tači­au ter­mi­nas „priver­s­ti­nis“ gąs­d­i­na atsakingus už vaiko teis­es spe­cial­is­tus. Kauno prik­lau­somy­bės ligų cen­tro vaikų ir jau­ni­mo skyr­i­aus vedė­ja, psi­chologė Žane­ta Žalka­uskaitė paste­bėjo, kad nereikėtų bijoti šio ter­mi­no, nes vaikas nesu­vokia savo elge­sio pasek­mių ir įpareigo­ji­mas daly­vau­ti sveiki­mo ir reabil­itaci­jos pro­gramo­je vietoj social­izaci­jos cen­tro būtų gera alter­naty­va prik­lau­somiems nuo svaigalų nepil­nameči­ams.

Svet­lana Zaivej teigė, kad apie pagal­bą į prik­lau­somy­bių liūną įklim­pusiems vaikams kalba­ma daug, tači­au real­ių veiksmų atsak­ingų insti­tu­ci­jų dar­buo­to­jai nesiryž­ta dary­ti. Kaimyn­inėse šal­yse, pvz., Suomi­jo­je, Latvi­jo­je, jau senokai veikia spe­cial­izuo­tos pro­gramos, teikiančios kom­pleksinę pagal­bą šeimai ir įpareigo­jančios vaikus gydytis, tači­au pas mus del­sia­ma pasin­au­doti teigia­ma kaimynų patir­ti­mi.

Tarp spe­cial­istų  sklan­do posakis, jog dažnu atve­ju vaikui padėti bus gal­i­ma tik tada, kai jis suaugs ir taps „nor­mal­iu“ narkotikų var­to­to­ju su stažu, kuris pavargęs nuo pasek­mių kreip­sis pagal­bos pats arba teis­mas  jam nurodys gydytis.

Trūk­s­ta vaikų psichi­a­trų

Psichi­a­trė B. Nastop­kaitė pri­tarė, kad vaikams būti­na suteik­ti gal­imy­bę gydytis, užuot juos laik­i­nai izo­li­avus nuo visuomenės. Vaikas gali pakeisti savo elgesį tik tada, kai paten­ka į aplinką, kuri­o­je jis yra ger­bia­mas ir yra sudary­tos sąly­gos  suvok­ti prik­lau­so­mo elge­sio pasekmes bei asmeny­bines prob­le­mas.

B. Nastop­kaitė išsakė nuomonę, jog  labai trūk­s­ta vaikų psichi­a­trų, nes nemaža dalis vaikų, įnikusių į svaigalų var­to­jimą, turi įvair­ių psichikos sutrikimų. Pasak psichi­a­trės, nere­tai tėvai nedrįs­ta pri­pažin­ti, kad jų vaikas turi pro­tinių ar kitok­ių rai­dos sutrikimų ir tada jie verčia vaiką mokytis, būti tok­iu kaip kiti ar net geres­niu. Dažnu atve­ju  perdė­tus reikalav­imus savo vaikams kelia tėvai, uži­man­tys aukštą social­inį sta­tusą visuomenė­je.  Tači­au toks tėvų spaudi­mas žem­i­na vaiko savivertę, vaikas jauči­asi nepri­ta­m­pan­tis, blo­ges­nis nei per­spek­tyvūs mok­sle ar kitose sri­tyse ben­draamži­ai  ir čia narkotikai tam­pa savotišku „išsigel­bėjimu“, nes pradėjęs var­toti vaikas pasi­jaučia pranašes­niu už kitus.

Psi­chologė Ž. Žalka­uskaitė  akcen­ta­vo, kad, be gre­tu­tinių psichikos sutrikimų, nere­tai vaikų prik­lau­somy­bės dubli­uo­jasi, paaugli­ai eksper­i­men­tuo­ja, var­to­ja įvairias svaig­i­nančias medži­a­gas. Iš esmės reikalin­gas kom­pleksi­nis gydy­mas, tači­au dėl vaikų psichi­a­trų trūku­mo koky­biškos paslau­gos vaikams yra ribotos. Kitų spe­cial­istų, t.y. psi­chologų, socialin­ių dar­buo­to­jų ir slau­gy­to­jų, nor­inčių ir gal­inčių dirbti su vaikais, pakan­ka.

Kaip elgtis?

Pasak psichi­a­trės B. Nastop­kaitės, tėvai ar globė­jai pir­mi­au­sia turėtų rami­ai pasikalbėti su vaiku ir bandyti išsi­aišk­in­ti, kas darosi, kokias narkotines medži­a­gas var­to­jo, ir kar­tu su vaiku tar­tis, kaip užkirsti kelią svaig­in­imuisi. Jei tai buvo vienkar­ti­nis pabandy­mas, gali pakak­ti ger­a­noriško pokalbio ir vaikas supras, kad jo eksper­i­men­tavi­mas su kvaišalais buvo neteisin­gas.

Jei narko­tinių medži­agų ar alko­ho­lio var­to­ji­mas tęsi­asi ilges­nį laiką, būti­na spe­cial­is­to kon­sultaci­ja. B. Nastop­kaitė teigė, jog tėvai nere­tai elgiasi neteisin­gai, kai su pykčiu ir grasin­i­mais vaiką verčia kreip­tis į spe­cial­istą ar gul­tis į sta­cionarą. Jei vaikas ir sutin­ka, tokio gydy­mosi rezul­tatas daž­ni­au­si­ai būna nieki­nis. Bandy­da­mi įkalbėti vaiką kreip­tis pagal­bos, tėvai savo elge­siu ir žodži­ais turėtų par­o­dyti, kad vaikas jiems yra svar­bus, jog jie yra susirūpinę ir siekia padėti. Sėk­min­go gydy­mosi rezul­tatas daž­ni­au­si­ai pasiekia­mas tada, kai vaikas, nors ir nenorom, pats išreiškia sutikimą gydytis.

Jei vaikas kat­e­goriškai atsisako kreip­tis į psichi­a­trą ar psi­chologą arba neigia aki­vaizdų narkotikų var­to­ji­mo fak­tą, pasak B. Nastop­kaitės, tėvai turėtų patys kreip­tis į psichikos sveikatos spe­cial­istą, kad išsi­aišk­in­tų, kaip toli­au elgtis su vaiku.

Pirminė pagal­ba – tėvams

Psi­chologė Ž. Žalka­uskaitė išsakė nuomonę, kad kreip­tis pagal­bos į psichikos sveikatos spe­cial­is­tus nėra pop­u­liaru, ypač dėl vaikų gir­tavi­mo ar narkotikų var­to­ji­mo. Tėvai nepri­pažįs­ta savo atsakomy­bės bei  klaidų ir ban­do vaiką „auk­lėti“ patys. Poveikio priemonės daž­ni­au­si­ai būna negatyvios, o tai dar labi­au suprieši­na vaiką su tėvais ir ati­toli­na pagal­bos gal­imybes.

Kai tėvai pagali­au pri­pažįs­ta savo bejėgiškumą ir ryž­tasi kreip­tis į spe­cial­is­tus, nere­tai prob­le­ma būna jau įsisenėjusi, jie būna praradę autoritetą ir jiems motyvuoti vaiką kreip­tis pagal­bos yra sudėtin­ga. Todėl norė­da­mi pastūmėti vaiką gydytis, tėvai turėtų pasitelk­ti į pagal­bą žmones, kurių nuomonė vaikui gali būti reikšmin­ga: gydy­to­ją, moky­to­ją, psi­chologą ar social­inį ped­a­gogą.

S. Zaivej atkreipė dėmesį, kad narkotikus var­to­janči­am paaugliui yra labai svar­būs drau­gai, su kuri­ais jis lei­džia laiką ir svaig­i­nasi, nes jie pri­ima jį tokį, koks jis yra. Tėvai į narkotikų kelią pasuku­si­am vaikui reikalin­gi tik tam, kad iš jų gautų pinigų. Į prik­lau­somy­bę įklimpę vaikai nuo­lat ieško būdų, kaip apgau­ti tėvus, manip­uli­uo­ja jais, o tėvai, apimti baim­ių ir nesu­voki­mo, kas vyk­s­ta, daro klaidas, sudary­da­mi sąly­gas vaikams var­toti kvaišalus.

Nesudary­ti gal­imy­bių var­toti

Jei tėvai ar globė­jai  išsi­aišk­i­na, kad vaikas tikrai var­to­ja narkotikus, jie turėtų elgtis taip, kad nelik­tų jok­ių kitok­ių alter­natyvų, tik gydy­ma­sis: neduoti pinigų tele­fonui, mait­in­ti tik namu­ose, vaikui paaišk­in­ti, kad jei pareis apsvaigęs ar bandys vogti iš namų, bus infor­muo­ja­ma poli­ci­ja ir vaiko teisių apsau­gos tarny­ba. Tėvai neturėtų lauk­ti, kol minėtų tarny­bų dar­buo­to­jai dėl nusikalsta­mo vaiko elge­sio patys juos aplankys, bet patys kreip­tųsi pagal­bos, pri­pažin­da­mi, kad yra nepa­jėgūs padėti savo vaikui.

Pagal­ba dažnu atve­ju pir­mi­au­sia reikalin­ga būtent tėvams ar globė­jams, kad gautų objek­tyvios infor­ma­ci­jos apie narkotikų, alko­ho­lio ir kitų svaigalų poveikio ypa­tu­mus, susi­vok­tų savo jaus­mu­ose, reali­ai įvert­in­tų savo elgesį su vaiku ir padary­tų išvadas, ką dary­ti ir ko nedary­ti.

Ged­im­i­nas Norvi­las

Kai tėvai pagali­au pri­pažįs­ta savo bejėgiškumą ir ryž­tasi kreip­tis į spe­cial­is­tus, nere­tai prob­le­ma būna jau įsisenėjusi, jie būna praradę autoritetą ir jiems motyvuoti vaiką kreip­tis pagal­bos yra sudėtin­ga. Todėl norė­da­mi pastūmėti vaiką gydytis, tėvai turėtų pasitelk­ti į pagal­bą žmones, kurių nuomonė vaikui gali būti reikšmin­ga: gydy­to­ją, moky­to­ją, psi­chologą ar social­inį ped­a­gogą.

S. Zaivej atkreipė dėmesį, kad narkotikus var­to­janči­am paaugliui yra labai svar­būs drau­gai, su kuri­ais jis lei­džia laiką ir svaig­i­nasi, nes jie pri­ima jį tokį, koks jis yra. Tėvai į narkotikų kelią pasuku­si­am vaikui reikalin­gi tik tam, kad iš jų gautų pinigų. Į prik­lau­somy­bę įklimpę vaikai nuo­lat ieško būdų, kaip apgau­ti tėvus, manip­uli­uo­ja jais, o tėvai, apimti baim­ių ir nesu­voki­mo, kas vyk­s­ta, daro klaidas, sudary­da­mi sąly­gas vaikams var­toti kvaišalus.

Nesudary­ti gal­imy­bių var­toti

Jei tėvai ar globė­jai  išsi­aišk­i­na, kad vaikas tikrai var­to­ja narkotikus, jie turėtų elgtis taip, kad nelik­tų jok­ių kitok­ių alter­natyvų, tik gydy­ma­sis: neduoti pinigų tele­fonui, mait­in­ti tik namu­ose, vaikui paaišk­in­ti, kad jei pareis apsvaigęs ar bandys vogti iš namų, bus infor­muo­ja­ma poli­ci­ja ir vaiko teisių apsau­gos tarny­ba. Tėvai neturėtų lauk­ti, kol minėtų tarny­bų dar­buo­to­jai dėl nusikalsta­mo vaiko elge­sio patys juos aplankys, bet patys kreip­tųsi pagal­bos, pri­pažin­da­mi, kad yra nepa­jėgūs padėti savo vaikui.

Pagal­ba dažnu atve­ju pir­mi­au­sia reikalin­ga būtent tėvams ar globė­jams, kad gautų objek­tyvios infor­ma­ci­jos apie narkotikų, alko­ho­lio ir kitų svaigalų poveikio ypa­tu­mus, susi­vok­tų savo jaus­mu­ose, reali­ai įvert­in­tų savo elgesį su vaiku ir padary­tų išvadas, ką dary­ti ir ko nedary­ti.

Straip­snio auto­rius yra andr­a­gogas, prik­lau­somy­bių kon­sul­tan­tas. Jam klausimus galite siųsti adresu info@vlmedicina.lt

Ged­im­i­nas Norvi­las / vlmedicina.lt